Kartais savaitgalio rytai prasideda tirpstant ribai tarp nakties ir ryto. Naktis dar neiškeliavusi, o rytas dar neatėjęs, tad pagalvoju, jog yra dalykų prarastų tamsai ir nematomų šviesai. Ir apskritai gyvenime yra keistų dalykų, pavyzdžiui miestų, pro kuriuos pravažiuoji, bet apsilankymas dažniau apsiriboja žvilgsniu pro autobuso ar automobilio langą, o rečiau – pro traukinio vagono.

 

Prisiminimai

Kažkada pro Kuršėnus pravažiavau vykdamas „partizanauti“. Na  nežinantiems paaiškinsiu, kad tai specialios mokymo stovyklos jau atitarnavusiems sovietinėje armijoje kariams. Tuomet apsistojome netoli Varputėnų, šalia Ventos upės. Buvo šalta vasaros pradžia, tąnakt bakeliuose užšalo geriamasis vanduo. Vėliau orai sušilo ir gamtos prieglobstyje sumontavome ir išbandėme kilnojamąjį mėsos kombinatą. Su visa infrastruktūra. Smalsuoliams galiu paaiškinti, kad panašūs kombinatai buvo numatyti branduoliniam karui. Nuvažiavai į  radiacija užkrėstą teritoriją, kiek įmanoma dezaktyvavai gyvulius, juos paskerdei, sukrovei į šaldytuvą ir…Na kur toliau nežinau, gal piliečiams, kaip po Černobylio avarijos, gal kariuomenės reikmėm. Stovyklavimo metu žvejojom Ventoje ir be abejo padėjome įvykdyti, kai kurių produktų pardavimų planą vietos parduotuvei, manau ne tik įvykdyti, bet ir viršyti. Išmontuotas kombinatas su visa įranga sugrįžo į karinio dalinio sandėlius Radviliškyje. „Partizanavimas“ baigėsi, Kuršėnus mačiau tik iš karinio sunkvežimio kėbulo.

Pro langą

Ir toliau šį miestą, kaip minėjau, matydavau pro transporto priemonės langą.

Šią vasarą – du kartus. Rašydamas savo tradicinę skiltį, apie Kuršėnus tik užsiminiau, tad Jūsų teismui užrašų fragmentas iš pirmosios kelionės…Tai tęsėsi tol, kol nuobodžius peizažus ir kažkur šliaužiančius geležinkelio ešalonus, vedamus nematomų įgulų (dabar įgulos, o ne ekipažai), pakeitė į žvilgsnį įsirėmęs Kuršėnų bažnyčios bokštas bei gandrai tupintys ant apšvietimo stulpų. Keramikų ir puodžių sostinėje net nestabtelėjome ir garsusis Kuršėnų pyragas liko neparagautas. Įspūdį padarė prie gyvenamųjų namų ir prekybos centrų augantys javai bei informacija, pagarsinta ekskursijos  vadovo, kad tai miestas turintis dvi geležinkelio stotis. Manyčiau, kad pradžiai užteks. Įsivaizduokite, kad riedate nuo Kuršėnų naujosios Žemaitijos sostinės Telšių link. Na, o nežinančius informuoju, kad pirmoji žemaičių tautos sostinė buvo Raseiniai. Dar galėčiau pridurti, jog abu kartus važiuojant pro Kuršėnus lijo, bet netiesioginė pažintis su miestu tęsėsi „Kuršėnų krašto žiniose“. Paskaitydavau apie pavojų keliančius reklaminius skydus, sankryžų saugumą, „miegoti“ išėjusį fontaną, kasdieninę informaciją apie įvairius kultūros, sporto ir kitus renginius, gaisrus ir kriminalinę kroniką. Ir tai nesudėtinga, nes „Kuršėnų krašto žinios“ gimsta Radviliškyje. Atėjo ruduo, kuris mažai skyrėsi nuo vasaros pabaigos ir aš vėl Kuršėnų krašte, bet ne Kuršėnuose. Tačiau dabar pradėsiu iš toliau. Kažkada Lietuvoje gyveno ir kūrė sovietinis ar tarybinis (norimą galite pasirinkti) rašytojas Mykolas Sluckis . Kaip vertinti jo kūrybą kiekvieno asmeninis reikalas. Asmeniškai aš vadovaujuosi nuostata, kad visiškai prastų rašytojų nebūna, kiekvieno tekstuose gali sau ką nors surasti. Prieš išnešdamas minėto autoriaus knygas į knygų namelį, vieną citatą užsirašiau. Ji tolesnės temos leitmotyvas: po ilgo nebuvimo pasiryžau sugrįžti… Iš nepasakomos tolybės, kur ne toks dangus, ne tokia žolė ir ne toks vėjas..Iš žodžiais neišreiškiamo ilgesio, kuris kiekvieną valandėlę paversdavo amžinybe – pagaliau išsiveržiau…Šie M. Sluckio  žodžiai skirti sugrįžusiems į save ir patyrusiems skausmingą sugrįžimo laimę. Apsakymo turinio nepasakosiu, bet žodžiai puikiai tiko vienos kelionės įspūdžiams apibendrinti.

Kelionė

Tai buvo kelionė į Priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenę „Eterna vita“(vyrams), esančią kažkur Dievo ir žmonių pamirštame užkampyje, kažkur už Kuršėnų, važiuojant Mažeikių link, kažkur už Kušbikių kaimo. Kelionės organizatoriai Radviliškio Probacijos tarnyba. Dalyviai – tarnybos pareigūnai, tarnybos savanoriai (tarp jų ir Jūsų nuolankus tarnas) bei penki asmenys, turintys problemų dėl kvaišalų vartojimo ir kaip pasekmę – įstatymų pažeidimus nusikalstamomis veikomis. Nuošaliame vienkiemyje su sunkiai pravažiuojamais keliais(vėl juokavome, kad nepabėgtų) mūsų jau laukė. Prie bendruomenės stalo susirinkę gyventojai, nes pacientais, klientais vadinti nesinori, pasakojo apie tai, kokiomis aplinkybėmis pateko į bendruomenę. Skambėjo bendruomenės vadovo Artūro B.(neatsiklausęs pavardės negarsinu)ir psichologės R. Racickienės komentarai ir prasmingos įžvalgos. Buvo atsakinėjama į svečių ir viešnių iš Radviliškio klausimas, priėmimo sąlygų paviešinimas, programų, su kuriomis dirbama, pagarsinimas ir klausimai svečiams. Visa tai vyko senoviniame, aišku, renovuotame pastate, persmelktame prabėgusio laiko ir dvasingumo aura. Čia kadaise lankydavosi rašytoja Julija Žemaitė, veikė pradžios mokykla. Šių eilučių autorius, kiek leido padorumas, bandė įvertinti bendruomenės bibliotekėlės turinį. Buvo ir ekskursija į naujai įrengtas ir rengiamas patalpas. Išgirsti artimiausi planai (nedilelis tvenkinys ir pirtelė). Galbūt kai kam gyvenimas bendruomenėje pasirodys panašus į ilgas atostogas kaimo turizmo sodyboje, nuostabios gamtos apsuptyje, bet realiai…Tai ilgas ir itin skausmingas sugrįžimas į gyvenimą ir save. Kiti mieliau renkasi kapo duobę.

Vėl kelias ir Kuršėnai eilinį kartą matomi tik pro automobilio langą, bet…Tikiuosi šį kartą miestą aplankys eilinė mano skiltis, o kada nors..Tuomet sugrįžęs paimsiu baltą popieriaus lapą ir viršutiniame kampe užrašysiu „1“. Na dabar paskutinis taškas.

Autorius Vytautas Mikalauskis

Šaltinis